Blog'as

Nežinodami istorijos, esame pasmerkti kartoti jos klaidas

2016-01-02

Šis įrašas mažai susijęs su kelionėmis, bet susijęs su laisvalaikio leidimu ir edukacija istorijos srityje.

Neseniai žiūrėjome Vytauto V. Landsbergio režisuotą spektaklį "Baltas sodininkas" apie / pagal Vytautą Kernagį. Kaip pateikiama spektaklio aprašyme,- "tai kelionė po Vytauto Kernagio Lietuvą, klausantis jo dainų". Žiūrovui parodomas gyvenimas okupuotoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Pagal mano subjektyvų suskirstymą "Baltas sodininkas" pirmiausia patenka į asmenybių-istorinę kategoriją, pateikdamas detalių iš V. Kernagio gyvenimo. Tačiau taip pat jį galėčiau pavadinti edukaciniu pristatant okupuotos Lietuvos vaizdą: draudimai, asmens laisvės suvaržymas, sistemos apėjimas / pasipriešinimas, tardymai, įkalčių pritempimas irba sufabrikavimas, bauginimas ir grasinimai. Po to - nepriklausomybės atkūrimas ir t.t. Pats režisierius sako, jog vaidinimas "yra ne tiek apie V. Kernagį, o apie Lietuvos raidą. Su visu sovietinės Lietuvos palikimu, atpažįstamu vyresniems žmonėms. Jaunesniesiems bus naujų dalykų, pavyzdžiui, "švelnūs" kagėbistiniai patardymai".

Taigi kad taip. Spektaklio metu nugirdau, kaip greta sėdėjusi jauna pora kalbėjosi, jog nesupranta dalies apie tardymą, kadangi negyveno tais laikais. Ir čia susimąsčiau, Sausio 13-tąją man buvo 10 metų, tai realiai aš irgi negyvenau tais laikais. Bet man neaiškumų nekilo. Reiškia, iš kažkur aš apie "aną" Lietuvą sužinojau. Esu dalyvavus buvus nusivesta į kažkokį Sąjūdžio mitingą, buvo žiauriai nuobodu. Ir į Baltijos kelią mane vežėsi, prisimenu tik tiek, kad šitas patiko. Tačiau tai nesuteikė žinių apie mano tėvų jaunystės laikus. Reikės paklausti mamos, kokiais metodais edukuoti vaikus, nes nežinodami istorijos, esame pasmerkti kartoti jos klaidas.

Teatraswikipedijos, CC BY-SA 3.0

Return

Category: myBlog