Černobylis

Černobylis - miestas šiaurės Ukrainoje, evakuotas dėl Černobylio atominės elektrinės (ČAE) avarijos 1986 m. Tačiau miestas žinomas nuo Viduramžių kaip ryšių, prekybos ir komercijos centras, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1193 metų kaip Kijevo Rusios gyvenvietė. Wikipedija sako, kad 13 amžiuje Černobylis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimas, nuo 1569 m. priklausė Lenkijos Karalystei, 1793 m. aneksuotas Rusijos Imperijos, 1921 m. prijungtas prie Ukrainos.

Nors tiesiogiai pavadinimas gali būti išverstas iš ukrainiečių kalbos kaip Paprastasis kietis, dažnas augalas šiose apylinkėse, taip pat manoma, jog pavadinimas gali reikšti sudegusią žolę, juodus (sudegusius) stiebus.

Iki ČAE avarijos 1986 m. gyventojų skaičius Černobylyje siekė 14000. 1987 m. jų buvo likę 1000, 2012 m. - apie 200. Dabartiniai Černobylio ir kelių aplinkinių kaimų gyventojai vadinami samosiolais, t.y. savarankiškai įsikūrusiais. Tai žmonės, kurie arba atsisakė evakuotis, arba sugrįžo gyventi į evakuotą zoną. Dauguma jų yra senyvo amžiaus, amžiaus vidurkis ~ 70 m. Perkelti gyventi kitur, jie nepritapo ir sugrįžo į gimtąsias vietas. Sakosi radiacijos nebiją, nes negali jos apčiuopti. Va vilko tai bijo, nes gali jį matyti.

Černobylis, esantis už maždaug 15 kilometrų nuo elektrinės, patenka į 30 km apsauginę zoną. Šiuo metu Černobylyje veikia Ukrainos Valstybinė Draudžiamosios zonos valdymo agentūra, yra viešbutis, kavinė, muziejus, kelios parduotuvės. Taip pat veikia viena cerkvė (iki avarijos jų buvo daugiau). Buvę černobyliečių daugiabučiai pritaikyti į zoną atvykstantiems darbuotojams. Zonoje pamainomis dirba apie 4000 žmonių pagal schemą 4-3 (4 paros zonoje ir 3 už jos ribų) arba 15-15, tokiu būdu ribojant radiacinio poveikio laiką. Tik ¼ pastatų pritaikyti naujoms reikmėms. Pastovūs gyventojai savo namus žymi užrašais "Čia gyvena namo šeimininkas", taip saugodami savo turtą. Kiti pastatai yra apleisti.

30-ties kilometrų spindulio nuo reaktoriaus apsauginė zona sudaro maždaug 2600 km² plotą. Paskirtis - apriboti patekimą į pavojingas vietas, sumažinti radiacinės taršos plitimą ir vykdyti radiologinio ir ekologinio monitoringo veiklą. Apylinkes daugiausiai sudaro miškas ir pelkės, kas efektyviai buvo išnaudota partizaninio pasipriešinimo metu per Antrąjį pasaulinį karą. Ši patirtis evakuotiems gyventojams padėjo apeiti apsaugos pareigūnus ir sugrįžti.
Dabar zona padalinta į dvi dalis - 10-ties ir 30-ties kilometrų spindulio nuo reaktoriaus. Iš pradžių (po ČAE avarijos) pazoniai buvo 3: plotas aplink 4-tąjį reaktorių, 10 km ir 30 km. Pagal tai skyrėsi reikalingi apsauginiai drabužiai ir pan. Vėliau 1986 m. pazoniai buvo pervardinti Juodąja (virš 200 µSv/h), Raudonąja (50-200 µSv/h) ir Mėlynąja (30-50 µSv/h) zonomis. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, buvo įkurta Černobylio reikalų ministerija, zonos pervardintos Draudžiamąja, Absoliutaus (privalomojo) iškeldinimo, Garantuojamo savanoriško išsikėlimo (matyt, reikia suprasti, vyriausybė suteikia kažkokias garantijas išsikrausčiusiems) zonomis. Sako, ir ribos buvo peržiūrėtos, bet ką ten supaisysi. Dabartinę 30 km zoną sudaro pirmosios dvi. Iš ministerijos liko Ukrainos Valstybinė Draudžiamosios zonos valdymo agentūra, atliekanti aplinkosaugos ir radioaktyvumo monitoringą, valdanti radioaktyviųjų atliekų ilgalaikį saugojimą ir šalinimą, vykdanti žemės nuomą zonoje, tvarkanti nuo ČAE avarijos nukentėjusių asmenų registrą. Pati Černobylio atominė elektrinė administruojama atskirai.

Radiacinė tarša zonoje nevienoda. Itin stipriai užteršti taškai pirmiausia atsirado dėl vėjo ir lietaus iš avarijos vietos perneštų radioaktyviųjų dulkių. Vėliau - įvairių medžiagų ir nukenksminimui naudotos įrangos laidojimo vietose. Šios vietos saugojamos nuo turistų, metalo laužo medžiotojų ir gaisrų, tačiau pripažįstama, jog kai kurios laidojimo vietos yra žinomos tik likvidatoriams / iš likvidatorių prisiminimų.
Radiacinė apšvita yra matuojama sivertais (Sv). Lietuvos Higienos normos (HN 73 ir HN 85) kalba apie 1 mSv (1000 µSv) per metus, neįskaitant medicininės apšvitos. Velnias koją nusilaužtų, bebandydamas tas HN suprasti. Radiacinės saugos centro duomenimis, vidutinė metinė efektinė apšvitos dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas, lygi 2,63 mSv, apie 20% kurios sudaro medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunama apšvita. Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) pateikia gamtinės kilmės šaltinių sąlygotą vidutinę metinę apšvitos dozę: Lietuvos gyventojų - 2,2 mSv, pasaulio - 2,4 mSv per metus. Taigi įprastai žmogus gauna 2-3 mSv (2000-3000 µSv) per metus iš aplinkos radiacinio fono, medicininių diagnostinių procedūrų, skrydžių lėktuvu.
Tos pačios VATESI duomenimis, vidutinis radiacinis fonas Lietuvoje svyruoja nuo 0,05 iki 0,12 µSv/h. Tai paskaičiavus, čia gaunasi 1,2-3 µSv/d arba 440-1050 µSv/m. Pavyzdžiui, 2015-05-19 VATESI fiksuotas radiacinis fonas Vilniuje buvo 0,04 µSv/h, Ignalinos atominės elektrinės aplinkoje - apie 0,1 µSv/h. Galite palyginti radiacijos monitoringo duomenis Černobylio draudžiamojoje zonoje ir ČAE (paspaudus ChNPP Radiation Monitoring žemėlapį). Tik nesumaišykite, pirmajame duomenys pateikiami nSv/h, antrajame - µSv/h, t.y. norint gauti mikro sivertus, nano sivertus reikia padalinti iš 1000. O jei su skaičiais nedraugaujate, pasufleruosiu, jog pasak Tarptautinės atominės energetikos agentūros (IAEA), Černobylio zonos radioaktyvumas yra toleruotinas ribotą laikotarpį ten būnantiems žmonėms.
Kalbant apie radiacijos pavojingumą, technologijos.lt domėjosi, koks radiacijos kiekis kelia pavojų sveikatai. Spindulinę ligą sukeltų 1 Sv/d (1000 mSv/d, kai HN yra 1 mSv/m). Vidaus organus pažeistų 1-3 Sv/d. Kraujavimas - iki 6 Sv/d. 6-10 Sv/d dozė - 90%, > 10 Sv/d - 100% mirtina.
Iš įvairių šaltinių gaunamą radiacijos kiekį galite palyginti Randall Munroe sudarytame grafike.

Radiacijos šaltiniai ir gaunamos dozės
Radiacijos šaltiniai ir gaunamos dozės
PD Randall Munroe

Pati švariausia radiacinės taršos atžvilgiu vieta visoje zonoje yra šv. Elijaus cerkvė, dabartinė baigta statyti 1878 m. Radiacinis fonas čia gerokai mažesnis nei visur kitur.
Cerkvei priklauso stebuklinga laikoma šv. Mikalojaus Stebukladario ikona (18 a.). Šv. Mikalojus buvo Miros vyskupas, garsėjęs meile artimui ir pagalba vargšams. Čia jis laikomas Černobylio žemių sergėtoju, gydančiu, stiprinančiu tikėjimą, suteikiančiu jėgų ir noro gyventi, daryti gera, mylėti artimuosius. Apskritai Šv. Mikalojus laikomas gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo 14 a. imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams. Taigi, pasirodo, jis dar ir Kalėdų Senelis :).
Bet yra ir kita ikona, "Černobylio Išganytojas", vaizduojanti Jėzų Kristų, Dievo Motiną ir Arkangelą Mykolą; apatinėje ikonos dalyje kairėje vaizduojamos ČAE avarijos aukų sielos, dešinėje - darbuotojai, sąmoningai pasilikę suvaldyti avariją, o per vidurį tarp jų - trišakė Černobylyje augusi pušis (by the way, trišakis vaizduojamas Ukrainos herbe). Pirmomis sekundėmis po sprogimo ketvirtajame reaktoriuje urano dalelių debesis slinko Pripetės link. Jo kelyje ir augo ši pušis. Prieš pasiekdamas pušį, debesis skilo pusiau ir aplenkė gyvenamuosius namus. Ikonos prototipas kelis kartus prisisapnavo J.Andrejevui, tuometiniam ČAE darbuotojui, avarijos metu gavusiam didelę dozę radiacijos. Jo vizijas realizavo V.Goreckis 2003 m.
Šiaip tai ikonos yra "keliaujančios". Paprastai tai Ukrainos teritorijoje, bet va "Černobylio Išganytoją" buvo į Japoniją nusiuntę po cunamio ir žemės drebėjimo sukeltos avarijos Fukušimos AE 2011 m.

Šv. Mikalojus Stebukladarys  Černobylio Išganytojas
Šv. Mikalojus Stebukladarys (18 a.) ir Černobylio Išganytojas (V.Goreckis 2003 m.)
  © Natalia Mazur, http://chernobylpeople.ucoz.ua

Apie fauną ir florą. Nors ir buvo nustatytas padidėjęs augalų ir gyvūnų mutacijų skaičius (pagrinde dalinis albinizmas ir išoriniai išsigimimai), tačiau jis nereikšmingas, kadangi gamta susitvarkė su mutacijų pasekmėmis. Radiacija užterštose vietovėse paukščių rūšių įvairovė sumažėjo per pusę, gausa - dviem trečdaliais. Kai kurių kitų rūšių gyvūnų taip pat sumažėjo. Tačiau sumažėjus antropogeninei (t.y. žmogaus veiklos) įtakai, gamta pradėjo atsistatinėti, padidėjo augalų rūšių įvairovė, gyvūnų populiacija taip pat išaugo. Šiuo klausimu Černobylio zoną galima pavadinti priverstiniu gamtos rezervatu.
Pripetės apylinkėse aptinkama retų, į Raudonąją knygą įrašytų vabalų, o Prževalskio arklių, paskutinės laukinių arklių rūšies Europoje, populiacija Černobylio apylinkėse didesnė nei Askanija Nova rezervate, iš kurio jie buvo atvežti, - rašo Daumantas Liekis, tinklaraštininkas apie gamtą ir mokslą. Zonoje gyvena vilkai, lapės, briedžiai, šernai. Yra liudijimų apie meškas bei lūšis. Vandens telkiniuose stebimos įspūdingo dydžio žuvys, kaip elektrinės aušinimo kanaluose plaukiojantys kelių metrų ilgio šamai. Šamai ir natūraliai pasitaiko iki 3 m ilgio ir 300 kg svorio. Pavyzdžiui, vieno pažįstamo žvejo teigimu, šamas gali praryti antį, tai matyt, tikrai nemažas turėtų būti. Tai - žmogaus ūkinės veiklos ribojimo ir medžioklės bei žūklės draudimo dėka.
Dirbantieji Černobylio zonoje pastebi, jog prieš keletą metų į zoną sugrįžo gandrai. Jie tiki, kad jei sugrįžo gandrai, sugrįš ir žmonės. Mat gandras yra laikomas ekologiškos, sveikos gyventi žmonėms aplinkos bei tausojamo žemės ūkio indikatoriumi.

BBC News nufilmuotą sumuštinį pasidarančią lapę vietiniai darbuotojai vadina saviške.


 Chernobyl fox makes five-decker sandwich
 by BBC News

Informacija internete
Radiacinė informacija

  Informacija atnaujinta 2015-05-20